Pasaulio šalių himnai Žodžiai, vertimai, melodijos, istorija

Himnų trukmė ir kalbos, kuriomis jie giedami

Straipsnio autorius: ©Augustinas Žemaitis

Himnai būna labai įvairios trukmės. Nuo Japonijos himno penkių eilučių iki Lotynų Amerikos himnų, paprastai turinčių iki keliolikos posmų. Tačiau jei himnas ir turi daug posmų paprastai oficialūs būna tik keli iš jų. Kadangi posmų melodija kartojasi, sporto varžybų metu šių himnų giedama tik po vieną posmą, net jei oficialūs būtų ir visi.

Trumpesnių himnų žodžiai dažnai yra vienos konkrečios temos. Pavyzdžiui, juose kreipiamasi į Dievą arba šlovinamas karalius, arba atmenama nepriklausomybės kova. Tuo tarpu ilgiausi himnai, ypač Lotynų Amerikos šalių, apima didžiąją dalį būdingų temų. Valdymo forma, nepriklausomybės kovos, istorija, vėliava, armija ir karo didvyriai, prašymai ir padėkos Dievui, palinkėjimai ateičiai – viskas ten posmas po posmo apgiedama. Čilės himnas turi 6 posmus (po 8 eilutes, dalis kurių kartojama kelissyk), o Kolumbijos himnas – net 11 posmų (po 8 eilutes).

Trumpiausias pasaulio himno tekstas kartu yra ir pats seniausias. Tai – Japonijos himnas iš penkių eilučių. Antrasis pagal senumą himnas – Nyderlandų – beje, yra vienas iš ilgiausių, jį sudaro 15 posmų po 8 eilutes, o pilnas atlikimas užtruktų apie 15 minučių.

Būna himnų ir visai be žodžių. Seniau tokių būta daugiau, bet ilgainiui jie nyksta. Arba esamai muzikai sukuriami žodžiai, arba patvirtinamas visai naujas himnas. Šiaip ar taip, himnas su žodžiais – universalesnis, juk jį vis viena galima atlikti ir be žodžių.

Kai kada žodžių nebuvimą lemia šalies daugiatautiškumas, kaip Kosovo atveju. Čia žodžiai nesukurti, kad himno galėtų klausytis tiek albanai, tiek serbai. Dėl tų pačių priežasčių stringa ir bandymai patvirtinti žodžius Ispanijos himnui: juk Ispanijoje gyvena ir baskų, katalonų, galisų mažumos.

Kitose šalyse daugiakalbiškumo problema išspręsta kitaip. Dažniausiai – himnas tiesiog turi kelias oficialiais versijas skirtingomis kalbomis (Naujosios Zelandijos, Airijos, Kanados, Šveicarijos ar Suomijos himnai). Bet pastarosiose šalyse žmonės negalėtų visi kartu giedoti himno: juk jei vieni giedos viena kalba, kiti kita – išeis kakafonija. Be to, neišvengiamai himno žodžių skirtingomis kalbomis prasmės skiriasi – juk verčiant turi visų pirma sutapti rimas ir ritmas. Vienur šie skirtumai mažesni, kitur, kaip Naujoje Zelandijoje, faktiškai sutampa tik himno melodija, o žodžių reikšmės ir net himno pavadinimas ten angliškame ir maoriškame himno tekste skiriasi kardinaliai.

Tad dažniausiai daugiakalbėse valstybėse oficiali būna tik viena himno versija. Paprastai – atliekama ta kalba, kuria kalba daugiausiai šalies žmonių ar šalies elitas (pvz. Bolivijos, turinčios daug oficialių kalbų, himnas giedamas ispaniškai). Yra šiai taisyklei ir išimčių, kaip antai Singapūras. Per du trečdalius jo žmonių sudaro kinai, bet himnas atliekamas tik malajiškai, nes malajai yra senesnieji šio krašto gyventojai. Indijos himnas – bengališkas, nors bengalai ten irgi mažuma.

Pietų Afrikos Respublika nuėjo dar kitu keliu: čia himnas kiekvieną kartą privalo būti giedamas visomis kalbomis, tačiau skirtingos jo eilutės giedamos skirtinga kalba. Nors ir neoficialiai panašus himno atlikimo būdas populiarėja ir Kanadoje ar Naujojoje Zelandijoje, kur skirtingomis kalbomis atliekama po himno posmą.

Yra himnų, kurių tekstų kalbos ilgainiui keitėsi priklausomai nuo istorijos vėjų. Štai Filipinų himnas sukurtas dar šaliai esant Ispanijos kolonija ir buvo ispaniškas; vėliau šalį užkariavo JAV ir tekstas paekeistas į anglišką (melodijos nepakeitus), o dar iškovojus nepriklausomybę - į tagalogišką; dabar giedoti užsienio kalbom draudžiama. Suomijos himno originalas buvo švedų kalba, nes ji Suomijoje buvo elitinė ir, nors ši versija irgi oficiali, dabar dažniau giedama suomių k. versija.

Comments (0) Trackbacks (0)

No comments yet.


Leave a comment

No trackbacks yet.