Pasaulio šalių himnai Žodžiai, vertimai, melodijos, istorija

Kaip, kada ir kas kuria himnus?

Straipsnio autorius ©Augustinas Žemaitis

Himnai šiais laikais patvirtinami greitai po valstybės susikūrimo. Nebeliko šalių, neturinčių savo himno.

Kaip himnai sukuriami ir patvirtinami?

Paprastai himnu paskelbiama daina, išpopuliarėjusi jau seniau. Taip įvyko ir Lietuvoje, kai tarpukariu himnu tapo V. Kudirkos “Tautiška giesmė”. Dažnai atsitinka taip, kad yra kelios populiarios patriotiškos dainos, galinčios tapti himnu. Šiuo atveju galutinį sprendimą priima atitinkamos valdžios institucijos. Retkarčiais himno klausimą svarsto ir tauta referendume. Taip buvo Australijoje, kur 1977 m. tauta himnu išrinko dainą “Pirmyn teisingoji Australija”. Ši daina nugalėjo tris konkurentes, tarp jų ir Jungtinės Karalystės himną.

Kartais esamos dainos ar giesmės patvirtinamos himnu kiek adaptuotos. Trumpinamas tekstas, koreguojamos kai kurios eilutės. Šitaip adaptuotas, pavyzdžiui, Bulgarijos himnas. Latvijos himnu tapusioje giesmėje pradžioje (XIX a.) būdavo giedama apie “Baltiją”, o ne “Latviją” (nes žodžio “Latvija” anuomet būtų nepraleidusi rusų cenzūra).

Būna atvejų, kai tinkamų patriotinių dainų nėra arba norima sukurti naują. Šiuo atveju gali būti skelbiamas konkursas himnui sukurti. Tokie konkursai buvo populiarūs XIX a. Lotynų Amerikoje, kur daug himnų sukurti specialiai šiam vaidmeniui, yra itin ilgi (pvz. Meksikos himnas). Kartais konkurse ieškoma tik himno muzikos arba tik teksto. Taip buvo 2000 m. Rusijoje, kur valdžia nutarė, kad naujojo himno melodija bus tokia pat, kaip ir sovietinio, bet reikėjo naujų žodžių.

Kitais atvejais siekdama gauti himnu turinčią tapti giesmę valdžia pakviečia šiai užduočiai konkretų poetą ir kompozitorių. Taip padaryta, pavyzdžiui, Čilėje.

Kas kuria himnus?

Atvejai, kai ir žodžius, ir muziką himnui sukūrė tas pats asmuo (kaip V. Kudirka – “Tautišką giesmę”) pasaulyje nėra labai dažni. Paprastai šias himno dalis būna sukūrę skirtingi žmonės. Ne taip ir retai muzikos ir žodžių sukūrimą skiria keleri metai ar net dešimtmečiai. Japonijos himno žodžiai sukurti visu tūkstantmečiu anksčiau, nei muzika. Kitur dažniau muzika būna sukurta pirma žodžių.

Retas kuris himnas sukurtas pasaulinio garso kompozitorių ar poetų. Tokiais gali pasigirti, pavyzdžiui, Vokietija (Jozefas Haidnas), Indija ir Bangaldešas (Rabindranatas Tagorė). Visgi dauguma tautų neturi pasaulinio garso muzikų ir poetų, o tie, kuriuos turėjo, nebūtinai kūrė patriotinius tekstus ir himnams tinkamas melodijas. Tačiau savo valstybėse himnų autoriai paprastai garsūs ir pagerbti. Dar yra ne vienas himnas, kurį sukūrė arba paredagavo garsus politikas, vienas valstybės vadovų. Štai Sovietų Sąjungos himno tekstą "peržiūrėjo" pats Jozifas Stalinas, Kazachijos - prezidentas Nursultanas Nazerbajevas.

Daugumą himnų sukūrė tos pačios valstybės gyventojai, bet ir čia yra išimčių. Paprastai šios išimtys būna ten, kur daug šalių kultūriškai susijusios. Štai Libijos (arabų šalis) himną sukūrė ir išpopuliarinio egiptiečiai (irgi arabai), Čilės himną sukūrė ispanų kompozitorius (Čilė - buvusi Ispanijos kolonija), o jau minėtas R. Tagorė yra ir Indijos, ir Bangladešo himnų autorius - juk jo bengalų tautybės žmonės gyvena abiejose šiose valstybėse.

Yra net ir tokių muzikinių kūrinių, kurie yra buvę ne vienos šalies ar tarptautinės organizacijos himnais. Vienas žymiausių – Betoveno devintoji simfonija. Dabar tai – Europos Sąjungos himnas. Bet buvo ši melodija su kitais žodžiais naudojama ir Rodezijos himnui (1974 - 1980 m.). Taip pat ją kaip neutralią giesmę vietoje himno ne kartą naudojo tie, kas himnų neturėjo: Nepriklausomų valstybių sandrauga, kai ji tarsi šalis dalyvavo 1992 m. Barselonos olimpiadoje, taip pat Kosovas 2008 m. iki pasitvirtino himną.

Vienas pirmųjų pasaulio himnų - Jungtinės Karalystės - XIX a. buvo tapęs savotišku Europos himnų etalonu. Su ta pačia melodija sukurti ir Šveicarijos, Prūsijos, Norvegijos karališkasis, Lichtenšteino himnai (pastarieji du iki šiol tebenaudojami). Pats Jungtinės Karalystės himnas - su ta pačia muzika ir žodžiais - buvo ir visų jos kolonijų himnas.

Kitas žymus "Tarptautinis himnas" - "Internacionalas", vienu ar kitu metu giedotas įvairiose komunistinėse šalyse, tarp jų - tarpukario Sovietų Sąjungoje, ir išverstas į dešimtis kalbų (ir lietuvių). Afrikoje yra sava tarptautinė giesmė - "Dieve, laimink Afriką". Jos motyvais paremti Pietų Afrikos, Tanzanijos, Zambijos himnai, o iškart po išsivadavimo nuo kolonizatorių tokių himnų būta dar daugiau. Vienu himnu dalijasi ir Graikija bei Kipras.

Nors ir pasirinktų tarptautinę ar užsieniečio sukurtą dainą – himno pasirinkimas vis viena yra pačios valstybės reikalas. Viena išimtis – okupuoti kraštai, kaip Lietuva 1940 m. – 1990 m. Tada Lietuvai buvo primestas Lietuvos TSR himnas, o „Tautiška giesmė“ uždrausta. Tačiau tokie kraštai ir nėra visavertės valstybės, be to, paprastai vis tiek yra opozicija ar vyriausybė tremtyje, kurios pačios išsirenka himną. Tačiau pasaulyje yra ir kontraversiškų himnų – dėl savo žodžių ar sukūrimo aplinkybių. Tokių himnų atlikimas gali sukelti kai kurių šalių nepasitenkinimą. Štai savojo oficialaus himno olimpiadose negali atlikti Taivanas – tam prieštarauja Kinija. Mat šis himnas yra ir Gomindano partijos, kurią kinų komunistai nugalėjo Kinijos pilietiniame kare (1950 m.), himnas.

Kada ir kodėl himnai keičiami?

Kai jau himnai yra išrenkami, jie keičiami itin retai. Todėl himnas paprastai geriau atspindi šalies realijas jo kūrimo ir oficialaus patvirtinimo metu, o ne nūdienos įvykius. Štai net kai kuriose itin sekuliariose Europos šalyse, tokiose kaip Prancūzija ar Nyderlandai, himne minimas Dievas. Nes Prancūzijos himnas patvirtintas dar XVIII a. Nyderlandų himno tekstas dar senesnis.

O Jungtinės Karalystės ar Japonijos himnai itin šlovina monarchus – kurie dabar turi mažai įtakos. Šie himnai – irgi vieni seniausių pasaulyje. Jų tekstai – iš kitų laikų.

Šiaip ar taip, žmonės prie himno būna prisirišę ir net ne visiškai pritardami jo tekstui vis tiek nepalaikytų jo pakeitimo. Tad nors tokiais atvejais, kai himnas neatitinka šiandieninių realijų, vyksta diskusijos, paprastai jos nepriveda net artyn prie himno keitimo.

Kelios priežastys, dėl kurių himnai visgi būna pakeičiami:

1.Valstybių susijungimas ar skilimas. Šitaip skilus Jugoslavijai ar Čekoslovakijai dingo ir jų himnai. Dažniau visgi valstybei skilus viena jos dalis pasilieka senąjį himną, o valstybėms susijungus naujoji šalis perima vienos iš susijungusiųjų simbolius (šitaip 1989 m. susijungusi Vokietija perėmė Vakarų Vokietijos simbolius).

2.Revoliucijos. Pasikeitusi valdymo forma kartais neleidžia naudoti senojo himno. Pavyzdžiui, monarchą šlovinęs himnas pakeičiamas šaliai tapus respublika. Kitais atvejais senasis himnas lyg ir tiktų, bet naujoji valdžia vis viena nori patvirtinti himną, labiau susijusį su jos ideologija. Itin aktyviai himnus ir kitus simbolius keičia į valdžią atėję komunistai. Juk komunistiniame požiūryje į tarptautinę teisę prokomunistinė revoliucija reiškia ir naujos valstybės pradžią. Komunistinėse valstybėse senieji tautos simboliai paprastai net uždraudžiami.

3.Senasis himnas yra be žodžių. Šiais laikais dauguma žmonių nori himno, kurį galėtų ir sugiedoti. Tad himnai be žodžių nyksta – arba sugalvojami žodžiai esamai muzikai, arba jie išvis pakeičiami naujais kūriniais. Taip 1977 m. žodžius gavo Puerto Riko himnas, 2000 m. pakeistas Rusijos himnas, 2002 m. naujus žodžius gavo Baltarusijos himnas (senieji panaikinti žlugus Sovietų Sąjungai 1991 m., tad vienuolika metų himnas jų neturėjo).

Diktatūrose, kur himno pakeitimui pakanka diktatoriaus valios, himnai keičiami dažniau. Štai Rumunijoje per komunistinį periodą nuo 1944 m. iki 1989 m. himnas pakeistas tris kartus, Bulgarijoje tuo pat metu – irgi tris kartus, Sovietų Sąjungoje – du kartus. 1944 m. Bulgarijos himnas atminė tariamą išlaisvinimą bei pergalę prieš fašistus, 1950 m. himnas šlovino Leniną, Staliną, Dimitrovą ir darbo liaudį, 1964 m. buvo kiek nuosaikesnis, bet vis viena apdainavo armiją ir Maskvą.

Kartais diktatūrose tokie himnų keitimai reikalingi, nes senajame himne minimas buvęs valstybės vadovas ar nebemėgstamos asmenybės. Šitaip 1977 m. iš Sovietų Sąjungos himno dingo Stalinas, o 2008 m. iš Turkmėnistano himno – Turkmėnbašis. Pastaraisiais atvejais pakako nedidelių korekcijų – pakeistos tos eilutės, kuriose minėti šie žmonės.

Kitais atvejais himnas diktatūrose keičiamas todėl, kad tiesiog nepatinka valstybės vadovui.

Comments (1) Trackbacks (0)
  1. Gražus himnas


Leave a comment

No trackbacks yet.