Pasaulio šalių himnai Žodžiai, vertimai, melodijos, istorija

Viešpatie, laimink Vengrijos tautą
Savo gėrybėmis bei malone
Ištiesk jai serginčią ranką -
Kovose su priešais
Vis draskomai pikto likimo -
Suteik jai atokvėpio mintutę.
Ši tauta jau atkentėjo už nuodėmes visas
Praeities ir ateities!

Išauginai mūs protėvius
Virš šventų viršukalnių Karpatų
Per tave nuostabi tėvynė iškovota
Bendeguzo sūnums
Kur vilnija upės
Tisa ir Dunojus
Didvyrio Arpado palikuonys
Šaknis įleidę ten žydės.

Mums kumanų lygumose
Subrandinai kviečius,
Tokajaus vynuogynuose
Prilašinai saldaus nektaro,
Mūsų vėliavą įsmeigdavai
Dažnai virš turkų apkasų -
Ir po Matjašo armija žliumbė
Išdidus Vienos fortas.

Ak, bet dėl mūsų nuodėmių
Pyktis užgimė Tavo krūtinėj
Ir smogei žaibu
Iš griaudinčios debesijos.
Plėšikų mongolų strėlių
Spiečius mums pasiuntei,
Paskui turkų vergišką jungą
Ant pečių užsikrovėm.

O, kaip dažnai iš lūpų
Osmano barbarų tautos
Virš nugalėtos mūsų armijos lavonų
Liejos pegalės daina!
Kaip dažnai tavieji sūnus puldavo,
Gimtine, ant krūtinės tau,
Ir dėl jų tapai tu
Urna nuosavų vaikų.

Bėglys slapstėsi, iš paskui jam
Į olą kardas atlėkė.
Visur ieškojo jis - niekur nerado
Nei namų, nei tėvynės:
Į kalną įkopia, į slėnį nulipa,
Liūdesys ir neviltis jo bendražygiai,
Kraujo jūra jam po kojom,
Liepsnų vandenynas virš galvos.

Pilis stovėjo - akmenų krūva dabar,
Linksmybės, džiaugsmas išplasnojo
Mirties aimanos ir verksmas
Aidi vis jų vietoje šiandien.
Ir ak! Laisvė nesužydi
Ant žuvusiųjų kraujo;
Kankinančios vergovės ašaros
Byra iš našlaičių atšalusių akių!

Atpirk, o Viešpatie, Tu vengrus
Svaidomus pavojaus bangose
Ištiesk jiems serginčią ranką
Agonijos jūroje
Vis draskomiems pikto likimo -
Suteik jiems atokvėpio mintutę.
Ši tauta jau atkentėjo už nuodėmes visas
Praeities ir ateities!

Isten, áldd meg a magyart
Jó kedvvel, bőséggel,
Nyújts feléje védő kart,
Ha küzd ellenséggel;
Bal sors akit régen tép,
Hozz rá víg esztendőt,
Megbűnhődte már e nép
A múltat s jövendőt!

Őseinket felhozád
Kárpát szent bércére,
Általad nyert szép hazát
Bendegúznak vére.
S merre zúgnak habjai
Tiszának, Dunának,
Árpád hős magzatjai
Felvirágozának.

Értünk Kunság mezein
Ért kalászt lengettél,
Tokaj szőlővesszein
Nektárt csepegtettél.
Zászlónk gyakran plántálád
Vad török sáncára,
S nyögte Mátyás bús hadát
Bécsnek büszke vára.

Hajh, de bűneink miatt
Gyúlt harag kebledben,
S elsújtád villámidat
Dörgő fellegedben,
Most rabló mongol nyilát
Zúgattad felettünk,
Majd töröktől rabigát
Vállainkra vettünk.

Hányszor zengett ajkain
Ozman vad népének
Vert hadunk csonthalmain
Győzedelmi ének!
Hányszor támadt tenfiad
Szép hazám, kebledre,
S lettél magzatod miatt
Magzatod hamvvedre!

Bújt az üldözött, s felé
Kard nyúlt barlangjában,
Szerte nézett s nem lelé
Honját e hazában,
Bércre hág és völgybe száll,
Bú s kétség mellette,
Vérözön lábainál,
S lángtenger fölette.

Vár állott, most kőhalom,
Kedv s öröm röpkedtek,
Halálhörgés, siralom
Zajlik már helyettek.
S ah, szabadság nem virul
A holtnak véréből,
Kínzó rabság könnye hull
Árvánk hő szeméből!

Szánd meg Isten a magyart
Kit vészek hányának,
Nyújts feléje védő kart
Tengerén kínjának.
Bal sors akit régen tép,
Hozz rá víg esztendőt,
Megbűnhődte már e nép
A múltat s jövendőt!