|
O Dieve mūsų žemės! Mūsų žemės Dieve!
Mes garbinam tavą šventą, šventą vardą!
Iš rojaus galaktikų nupynė tau vainiką
Tavo legionai – prabėgantys amžiai.
Tau juk viena diena kaip visas tūkstantmetis,
O tūkstantmetis – tik diena ir ne daugiau:
Tik viena maža, bet amžina, verkianti gėlė
Kuri meldės savam Dievui ir mirė.
Islandijos tūkstantmetis,
Islandijos tūkstantmetis -
Tik viena maža, bet amžina, verkianti gėlė
Kuri meldės savam Dievui ir mirė.
O Dieve, o Dieve! Tau lenkiamės mes,
Tau aukojame degančias, degančias sielas.
Viešpatie, Dieve mūsų tėvų – nuo kartos lig kartos
Iškvėpiame šventuosius žodžius.
Tūkstantį metų meldžiamės ir dėkojame tau
Tu vienintelė priebėga mūsų.
Meldžiamės ir nešame ašarų duoklę,
Mūsų likimas tavojoje rankoje ilsisi.
Islandijos tūkstantmetis,
Islandijos tūkstantmetis!
Ryto šerkšną apraudodavusį visus šituos metus
Tavoji saulė valdys – aukštai kildama!
O Dieve mūsų žemės! Mūsų žemės Dieve!
Mūsų gyvybės - tik gležnos, gležnos nendrės,
Jos žuva kai nepasiekia Tavoji dvasia ir šviesa,
Kurios atperka mus ir palaiko net jei stokojame visko.
Įkvėpk mus rytais savo meile, narsa,
Ir veski kančių dienomis.
Vakarais siųsk ramybę iš savo aukšto dangaus
Ir sergėk mūsų šalį gyvenimui bėgant
Islandijos tūkstantmetis,
Islandijos tūkstantmetis!
Praturtink mūsų žmones, džiovinki mūsų ašaras
Ir statyk Karalystę gyvenimui bėgant!
|
Ó, guð vors lands! Ó, lands vors guð!
Vér lofum þitt heilaga, heilaga nafn!
Úr sólkerfum himnanna hnýta þér krans
Þínir herskarar, tímanna safn.
Fyrir þér er einn dagur sem þúsund ár
og þúsund ár dagur, ei meir:
eitt eilífðar smáblóm með titrandi tár,
sem tilbiður guð sinn og deyr.
Íslands þúsund ár,
Íslands þúsund ár,
eitt eilífðar smáblóm með titrandi tár,
sem tilbiður guð sinn og deyr.
Ó, guð, ó, guð! Vér föllum fram
og fórnum þér brennandi, brennandi sál,
guð faðir, vor drottinn frá kyni til kyns,
og vér kvökum vort helgasta mál.
Vér kvökum og þökkum í þúsund ár,
Því þú ert vort einasta skjól.
Vér kvökum og þökkum með titrandi tár,
Því þú tilbjóst vort forlagahjól.
Íslands þúsund ár
Íslands þúsund ár
voru morgunsins húmköldu, hrynjandi tár,
sem hitna við skínandi sól.
Ó, guð vors lands! Ó, lands vors guð!
Vér lifum sem blaktandi, blaktandi strá.
Vér deyjum, ef þú ert ei ljós það og líf,
sem að lyftir oss duftinu frá.
Ó, vert þú hvern morgun vort ljúfasta líf,
vor leiðtogi í daganna þraut
og á kvöldin vor himneska hvíld og vor hlíf
og vor hertogi á þjóðlífsins braut.
Íslands þúsund ár
Íslands þúsund ár
verði gróandi þjóðlíf með þverrandi tár,
sem þroskast á guðsríkis braut.
|