Pasaulio šalių himnai Žodžiai, vertimai, melodijos, istorija

Himnų tekstai: apie ką gieda pasaulio tautos?

Straipsnio autorius: ©Augustinas Žemaitis

Pasaulyje yra beveik du šimtai nepriklausomų valstybių ir dar apie penkiasdešimt kolonijų ir panašaus statuso teritorijų. Tai ir galybė kultūrų bei himnų. Įvairioms tautoms svarbūs skirtingi dalykai. Turbūt jokiuose kituose šalių simboliuose tai taip neatsispindi, kaip himnuose. Kas šalies gyventojams yra Tėvynė, kaip jie mano ją esant geriausia pagerbti?

Nors himnų - šimtai, kai kurie motyvai kartojasi.

Dažniausi himnų motyvai

a) Dievas. Jam himnuose dėkojama, jo prašoma pagalbos, jis šlovinamas. Dievas paprastai minimas religingų tautų himnuose. Šiais laikais tai daugiausiai musulmoniškos valstybės (23 ankstesiojo Libijos himno eilutėse žodis “Dievas” pakartojamas net 19 kartų). Europoje, persmelktoje sekuliarizmo ir ateizmo, naujai kuriamuose himnuose padėkų ar prašymų Dievui nebūna ar būna tik koks vienas (kaip Rusijoje, kurios valdžia po ilgo sovietinio laikotarpio vėl atsigręžė į stačiatikių bažnyčią ir jos 2000 m. himne Dievas kartą paminimas). Tačiau ir čia yra likę daugiausiai XIX a. sukurtų himnų, kuriuose Dievas minimas daug. Kraštutiniai pavyzdžiai – Islandijos, Šveicarijos himnai iš esmės esantis ir bažnytinės giesmės. Dievo pagalbos prašo ir latviai giedodami savą himną "Dieve, laimink Latviją", serbai, britai. Dievas niekada neminimas socialistinių valstybių himnuose (jų ideologija – antireliginė).

b) Valdovas arba valdovė (karalius, imperatorius…). Jie šlovinami monarchijų himnuose. Paprastai tai – tos monarchijos, kuriose karalius nėra vien simbolis, o turi ir realią galią. Tačiau ir kai kuriose konstitucinėse monarchijose išlikę valdovus šlovinantys himnai. Jie sukurti dar tais laikais, kai monarchas turėdavo daugiau valdžios. Kelios kitos konstitucinės monarchijos (Švedija, Norvegija, Naujoji Zelandija, Liuksemburgas) turi po du himnus: karališkąjį ir valstybinį. Karališkasis giedamas tik su karaliumi susijusiomis progomis. Pagal šį pavyzdį kai kurios respublikos turi giesmes skirtas pasveikinti savo vadovams (tarp jų - JAV prezidentui), bet šios mažiau žymios.

Panaikinus monarchiją neišvengiamai keičiamas ir karalių šlovinantis himnas. Karalienei skirtas visas Jungtinės Karalystės himnas “Dieve, sergėk karalienę”, karaliui skirtas Jordanijos himnas, o Japonijos himne kreipiamasi į imperatorių. Iš pastarųjų valdovų šiandien rimtą įtaką tebeturi tik Jordanijos karalius.

c) Valdančioji partija ir jos lyderiai. Jie minimi kai kurių nedemokratinių, ypač socialistinių, valstybių himnuose. Tai gana populiaru Afrikoje, kur nepriklausomybę išovoję judėjimai vėliau ilgam paimdavo valdžią bei būdavo sutapatinami su valstybe (štai Alžyro himne minimas Tautos išsilaisvinimo frontas, 1975-2002 m. mozambikiečiai giedodavo himną “Tegyvuoja FRELIMO”). Taip buvo ir rytų Europoje geležinės uždangos laikais. Stalinas, Leninas, komunistų partija minėti Sovietų Sąjungos, Bulgarijos, o ir Lietuvos SSR himnuose. Pasikeitus ideologijai tokie himnų tekstai neišvengiamai keičiami. Todėl jie – turbūt nestabiliausi.

d) Armija ir karo didvyriai. Naujai kuriamuose himnuose armija paprastai minima karingesnėse šalyse arba jeigu neseniai vyko karas, išsivadavimo kova. Tačiau seniau sukurti himnai atėjus taikos metui paprastai nekeičiami. Pavyzdys: senasis Libijos himnas yra Sueco karo daina.

e) Vėliava. Vėliavos atsirado seniau nei himnai ir jos yra plačiausiai žinomas valstybių simbolis. Kartu su vėliavomis einama į karus, jomis uždengiami nusipelniusių žmonių karstai, nūnai jos plazda per šventes, sporto varžybose. Giedant himną irgi žiūrima į vėliavą. Tad nieko keisto, kad vėliavos apgiedamos ne viename himne. Kiekvienas JAV himno “Žvaigždėta vėliava” posmas baigiamas žodžiais “Ir žvaigždėta vėliava triumfuodama plazda / Virš drąsuolių namų ir laisvės žemės”. Brazilijos himne yra eilutė “Brazilija, kaip amžinąjį simbolį turėki / Tą žvaigždėtą vėliavą”. Vėliavai skirtas Monako himnas.

f) Vietovės. Valstybę be žmonių sudaro ir jos teritorija, todėl himnuose įvardijamos jos žemės ar žymūs objektai, arba žemių pakraščiai (Bulgarija: “Didūs Balkanų kalnai, / Prie jų Dunojus teka. / Saulė šviečia virš Trakijos, / Spindi viršum Pirino“,Rusija: “Nuo pietų jūrų iki arktinių kraštų”). Tai būdingiau didesnėms šalims. Kartais vietovių minėjimas himne kontroversiškas. Taip būna kai vietovės nebepriklauso ar net himno kūrimo metu nepriklausė šaliai, kurios himne minimos. Indijos himne tarp Indijos žemių apgiedamas Sindas (nuo 1947 m. tai Pakistano dalis). Vokietijos himne vardijamos vietos (“Nuo Maso iki Nemuno, nuo Etšo iki Belto”) nūnai atsidūrė Lenkijoje, Rusijoje, Lietuvoje, Italijoje, Danijoje. Tačiau Vokietijos himno posmai, kur šios vietos minimos, nebeoficialūs. Beje, geografinės vietovės dažniausiai minimos tuose himnuose, kurie rašyti kai dar buvo neaiškios tikslios būsimos šalies ribos (Vokietijoje himnas rašytas iki šalies suvienijimo ir atspindėjo ne valstybės sienas, bet apytiksles vokiečių tautybės žmonių gyvenamos erdvės ribas. Kai kurti Indijos ir Bulgarijos himnai, šios šalys irgi nebuvo nepriklausomos ir net nesudarė vientisos kolonijos ar provincijos su aiškiomis sienomis).

g) Geografinės savybės. Tai – kalnai, jūros, slėniai, pievos ir upės. Taip pat – iš šalies regimi žvaigždynai ar šalies geografinė vieta pasaulyje. Andų kalnų nusagstytos Čilės piliečiai gieda apie “Karališką snieguotą kalną”. Brazilai ir australai - apie Pietų Kryžių (pietiniame pusrutulyje matomas žvaigždynas). Suomijos, Švedijos ir Kanados himnuose minima “Šiaurė”, nes visos šios šalys – vienos šiauriausių pasaulyje. Australijos himne giedama ir kad Australija yra apsupta jūros.

h) Kitos tai šaliai būdingos savybės. Visos valstybės turi valdovus, vėliavas, armijas ir daugiau ar mažiau religingų žmonių. Tačiau kiekviena šalis pasižymi ir išskirtiniais dalykais, susijusiais su jos tapatybe, bet nebūdingais kitoms šalims (arba tiesiog kitose šalyse tai nelaikoma tapatybės dalimi). Tai – maistas, augalija, gyvūnija, vyraujanti rasė. Štai Slovėnijos bei Vokietijos himnuose minimas vynas. Bangladešo himne – banjanų medžiai, mangų sodai bei ryžių laukai, o Libano – kedrai. Kongo Respublikos himne apgiedama juodųjų rasė.

i) Vertybės. Tai – laisvė, taika, nepriklausomybė, lygybė, brolybė, teisingumas… Dažnai himnuose akcentuojama tai, ko tauta ilgą laiką neturėjo. Laisvę akcentuoja nepriklausomybę po okupacijos ar kolonizacijos iškovojusios tautos. Štai Graikijos, kelis šimtus metų buvusios Osmanų Imperijos valda, himnas yra “Odė laisvei”. Vienybę apgieda seniau susiskaldžiusios šalys, kaip Pietų Afrikos Respublika ar Vokietija. Taiką – karų nualintos. Taip pat vertybės priklauso ir nuo valdžios ideologijos. Socialistinių šalių himnuose akcentuojama brolybė, lygybė, taika. Šios vertybės akcentuojamos ir ne viename NVS šalių himne (Rusijos, Baltarusijos), nors santvarka ten ir pasikeitė. Kartais ideologija ir tiesiogiai paminima, kaip 1977 m. Rumunijos himne (“Komunizmo eroje / Tu švyti kaip žvaigždė”).

j) Simboliai. Himnas yra kūrinys, skirtas masėms, jį turėtų vienodai gerai iš širdies giedoti ir neišsilavinęs žmogus, ir profesorius. Todėl absoliuti dauguma himnų paslėptų prasmių neturi (bent jau tos šalies gyventojams – užsieniečiams, nežinantiems to krašto kultūros ir istorijos, vis viena viskas aišku nebus). Visgi kai kuriuose himnuose pasitaiko ir simbolizmo. Daug sudėtingų simbolių Islandijos himne, kur giedama “Islandijos tūkstantmetis / Tik viena maža, bet amžina, verkianti gėlė / Kuri meldės savam Dievui ir mirė”. Bangladešo žmonės gieda Nobelio premijos laureato Rabindranato Tagorės metaforų kupinas eiles: “Per amžius tavo dangūs, / Tavo oras groja mano širdimi / Tarsi ji būtų fleita”. Suomiai gieda paprasčiau: “Pagaliau, o tėvyne, tavoji daina / Skambės aukštesne nata”. Dauguma simbolių (alegorijų) himnuose, jei tokie ir vartojami, dar paprastesni: kylanti saulė ir pan.

g) Kiekvienas himnas yra giesmė šaliai, todėl daugumoje himnų yra įvardijama ta šalis – kartais tiesiogiai (“Dieve laimink Latviją”), kartais ne (vartojami žodžiai “Tėvynė”, “Gimtinė” ir panašūs). Pasitaiko, kad vartojamas koks nors senas šalies pavadinimas ar poetinė personifikacija, pvz. “Erin” Airijos himne, "Kiskėja" Dominikos Respublikos himne ar “Borinkenas” Puerto Riko himne. Kaip šalis bebūtų įvardyta, jai dažnai priskiriami įvairūs teigiami epitetai – gražiausia, mylimiausia… Kartais giedama apie asmeninį ryšį su Tėvyne, sakomi pažadai jai, kaip estų “Dėkosiu tau visad / Ir liksiu ištikimas iki mirties”. Šiuolaikiniuose Vakarų Europos himnuose stengiamasi neperdėti su tėvynės šlovinimu. Būtent dėl tariamai perdėto tėvynės šlovinimno kritikuotas siūlytas naujas Ispanijos himno tekstas.

h) Dažnai minima ne (ne tik) šalis, bet tauta (vokiečiai, prancūzai…). Gali būti giedami žodžiai “Tauta” ar “Liaudis”. Kiti šių žodžių sinonimai vartojami rečiau, pvz. Serbijos himne – “Serbų giminė”. Žodis “Liaudis” dažniau sutinkamas komunistinių ar socialistinių šalių himnuose. Pastaruosiuose himnuose dažnai giedama ir tik apie dalį tautos – darbininkus.

Kai giedama apie realius įvykius

Himnų tekstuose būna aprašomi ir realūs istoriniai įvykiai bei asmenybės. Dalis himnų yra dainos, kurtos labai konkretiems įvykiams apdainuoti ir tik vėliau tapusios himnais.

Nepriklausomybės kova. Daugybė himnų yra sukurti tautai siekiant nepriklausomybės arba greitai po jos atgavimo. Todėl kovų dėl nepriklausomybės aprašymas, jų herojų šlovinimas, perspėjimai buvusiems kolonizatoriams ar okupantams – dažna tema himnuose. Kartais priešas netgi tiesiai įvardijamas. Airijos himne minimas “saksas priešas” (t.y. anglas), o Alžyro himno trečiajame posme kreipiamasi į Prancūziją. Tiesa, laikui bėgant ir gerėjant santykiams su buvusiu okupantu šios eilutės kartais švelninamos arba nelaikomos oficialiomis. Štai daugybės Lotynų Amerikos šalių himnai nukreipti prieš Ispaniją. Tačiau oficialūs paprastai tik posmai, kuriuose tokių tekstų nėra. Jeigu himnas senas kartais būna taip, kad jis atmena ne pačią paskutinę kovą dėl nepriklauosmybės. Štai Lenkijos himnas atmena Napoleono laikų kovą dėl Lenkijos nepriklausomybės (XVIII a. – XIX a.). Nuo to laiko Lenkija buvo dar ne kartą okupuota ir kariavo dėl išlikimo.

Revoliucija. Po revoliucijų himnai kartais pakeičiami. Ypač dažnai taip būna po socialistinių revoliucijų, taip pat kai nuverčiamos monarchijos. Tokiais atvejais dažniausiai naujuosiuose himnuose minimos pastarosios revoliucijos. Tiesa, yra išimčių. Štai Kuboje valdžią nuvertę F. Kastro komunistai himno nepakeitė.

Pastarieji karai. Kartais himnas būna sukurtas ne iškart po nepriklausomybės gavimo ar revoliucijos, bet karo metu, per kurį irgi sprendžiamas šalies likimas. Tada himne apgiedamas būtent šis karas. Štai JAV himno tekstas pasakoja ne apie JAV nepriklausomybės karą, tačiau apie vėlesnį 1814 m. karą su britais.

Istorija. Himnai atmena ne vien paskutinę kovą, dėl kurios įsikūrė, išliko ar smarkiai pasikeitė valstybė, tačiau ir daug gerokai senesnių įvykių, asmenybių. Kartais jie būna įvardyti konkrečiai – kaip Čarnieckio kova su švedais Lenkijos himne arba Romos karo vadas Scipionas Afrikietis Italijos himne. Bet dažniausiai – abstrakčiai, kaip Lietuvos himno “Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”, Švedijos “Tu ilsiesi ant prisiminimų didžių senų dienų, / Kai šlovingas tavo vardas sklandė virš pasaulio” ar Egipto “Kaip gi galima suskaičiuoti / Nilo dovanas žmonijai?”. Tokie istorijos paminėjimai būdingi šalims, kurios egzistuoja jau ilgai, kurios kažkada buvo daug didesnės arba galingesnės, nei himno kūrimo metu.

Ateities siekiai

Himnuose ne vien atmenama praeitis bei apsakoma dabartis, tačiau ir kalbama apie ateitį. Tėvynei, tautai linkima gerų dalykų: klestėjimo, teisingumo, taikos, pergalių karuose ir kitų. Iš kai kurių palinkėjimų galima suprasti, ko tautai trūksta ar ilgą laiką trūko. Palinkėjimai sudaro didžiąją Lietuvos himno dalį.

Beveik visi palinkėjimai būna abstraktūs ir subjektyvūs. Bet pasitaiko ir konkrečių – kaip Izraelio himne esantis palinkėjimas žydams grįžti į žemę, kur yra Sionas bei Jeruzalė. Beje, kai ši giesmė tapo Izraelio himnu, šis palinkėjimas jau buvo įgyvendintas.

Jei himne minimas Dievas dažnai ir palinkėjimai virsta prašymais jam. Štai Pietų Afrikos Respublikos himne giedama “Dieve, ginki mūsų šalį, / Baiki visus karus, kančias” užuot giedojus “Tesibaigs visi karai ir kančios”.

Comments (0) Trackbacks (0)

No comments yet.


Leave a comment

No trackbacks yet.